Ši knyga kiek archajiška: iliustracijos pieštos paprastu pieštuku, jos viduramžio sulaukę herojai tebesusitikinėja su vaikystės bičiuliais, rašo rašaliniais parkeriais, skaito senas knygas. Kelionei jie pasirenka primityvią burinę valtį. Plaukdami bičiuliai ir sutaria, ir ginčijasi. Netgi pykstasi. Atranda − na argi dar begalima ką nors atrasti, žiūrint į XXI a. pasaulį iš valties sulig vandens paviršiumi?

Ištrauka iš III d. XXXVII sk., - absoliučiai nebūdinga visam tekstui, susukanti galvą romantinės lektūros išpažinėjams.

Tarp akmeninių skerų ir nuo povandeninių uolų trykštančių purslų vienas kitas burės trikampis. Jie atsiranda, regis, iš niekur, taip niekur ir pradingsta. Jie ir patys ką tik buvo tokiu trikampiu, tokiu ir pavirs, nors patys sau jie atrodys kaip buvę: dideli ir svarbūs. Ne, jie nelaikė savęs nei jūrininkais, nei jachtininkais. Pastarųjų net kiek privengdavo – kur jau ten devyniolikos pėdų atvirai burvaltei šalia keturiasdešimties pėdų kreiserių. Uostuose jie susirasdavo sau vietą tolėliau nuo didžiųjų. Tačiau juos žavėjo ir stebino tas nematytas pasaulis su savomis rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis, įstatymais, tradicijomis ir prietarais. Jūroje ar uoste jachtos atsiranda tarsi iš niekur ir dingsta ten pat. Jos užklumpa po vieną ir dideliais būriais. Žmonės jose – tylūs ir triukšmingi. Jie niekada nemeluoja, tačiau tiesa nėra dažna jų sakymuose. Jie pačiu netinkamiausiu metu apninka pakrančių gyventojus: tiek metropolijose, tiek mažuose, tik vietiniams laiškanešiams žinomuose kaimeliuose. Jie visada žino, kur vyksta, ir niekada patys nėra tikri savo žinojimuose. Jei nori juos pagirti, girk tuos, kuriuos jie myli labiau už save. Jei nori supeikti, – ne, verčiau nedaryk to. Jie neįžeidūs, tačiau po to jų daugiau niekada nebepamatysi. Pakviesk juos, tačiau nesitikėk, kad kvietimas bus priimtas. Jie mėgsta turėti draugų visame pasaulyje, tačiau nejaučia būtinybės matytis su jais. Jų yra ir labai turtingų, ir vos suduriančių galą su galu. Jiems visiems trūksta pinigų, tačiau jie lengva ranka gali auksą išmainyti į varį. Net pats turtingiausias iš jų niekada nebus dvasios vargšas, kaip ir pats vargingiausias – visiškas nuskurėlis. Jiems svarbi garbė. Jie laikosi žodžio. Jie minta tauriųjų žuvų ikrais ir supelijusia duona, geria brangvynius ir pažaliavusį vandenį. Jie be galo myli gyvenimą ir vaikšto ant savų kapų. Jie tarsi bejausmiai stabai nejaučia nei skausmo, nei šalčio, nei alkio, tačiau gali pravirkti pamatę vaikišką pliušinį žaisliuką. Jie nepriklauso vienai kastai, jų neskiria nei kalba, nei religija, nei papročiai, tačiau nė vieno luomo, nė vieno ordino broliai nesutaria taip, kaip jie. Jie varžosi tarpusavyje, netgi susipyksta. Patys religingiausi iš jų nesilaiko savo išpažįstamos religijos įstatymų, o patys didžiausi bedieviai meldžiasi.

Norintys įsigyti knygą su Gerb. Klasiku kontaktuokite e-paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.