Visai neseniai knygynų ir jau turbūt kai kurių namų lentynas papildė „Baltų lankų“ leidyklos išleistas praktinio vadovėlio vaikams „Eime buriuoti!“ vertimas. Ko gero, tai pirmoji mokomoji knygelė vaikams apie buriavimą. Kaip įkalbinti vėją, kad išpūstų bures, suaugusiesiems ne paslaptis jau senokai – iki praėjusio amžiaus vidurio ir vėliau buvo išleistas ne vienas vadovėlis apie tai.

 

Dabartiniai buriuotojai plaukiojimo įvairiais laivais ir laiveliais paslapčių dažniausiai mokosi iš 2003 m. leidykloje „Verslo žinios“ išleistos, o vėliau dar keletą kartų perleistos Artūro Dovydėno knygos „Buriavimas“. O štai vaikai ilgus metus tarsi buvo likę nuošalyje. Puikią idėją išversti mažiesiems skaitytojams labai patraukliai iliustruotą ir lengvo turinio knygelę įgyvendino minėtos knygos „Buriavimas“ autorius Artūras Dovydėnas ir leidykla „Baltos lankos“. Iš tiesų truputį gaila, kad nei vertėjas, nei redaktorė nesivargino paieškoti lietuviškų jūrinių terminų žodynų. Klaipėdos universiteto leidykla yra išleidusi tris Jurgio Banaičio žodynus – „Jūrų technikos, laivybos, žvejybos lietuvių–rusų–anglų kalbų žodyną“ (1994), „Anglų−lietuvių kalbų jūrų technikos, laivybos, žvejybos žodyną“ (2001) ir „Lietuvių– anglų kalbų jūrinį žodyną“ (2008), kurie galėjo padėti nepasiklysti verčiant tokią gausybę specifinių terminų. Pavyzdžiui, knygelėje užrašytas ir netgi sukirčiuotas (vienintelis!) žodis levèntikis (SUSTOJIMO ZONA arba levèntikis 25; Tai vadinama sustoti levèntikyje 27), tačiau Jurgis Banaitis ne tik vadina, bet ir kirčiuoja skirtingai negu vertėjas – leventikas. Jurgio Banaičio žodynuose burės kraštas turi pavadinimą likis (LKŽ pateikta forma lykis „virvė, kuria apsiūti žvejų valčių burių kraštai“), o vaikams skirtoje knygelėje lyg tyčia pasirinktas skolinys iš rusų kalbos škatorina 17. Arba dar: specialių dažų pavadinimą antifùlingas Jurgis Banaitis „Anglų−lietuvių kalbų jūrų technikos, laivybos, žvejybos žodyne“ aiškina: antifouling paint – dažai nuo apžalų 42. Tai gal nereikėtų tokio neversto žodžio palikti vaikiškoje knygoje? Šèkelį (angl. shackle) „Anglų–lietuvių jūrų technikos, laivybos žvejybos žodyne“ siūloma vadinti jùnge arba takelãžo apkaba 68. Pirmojo knygelės skyriaus dalis Kas yra jolė? ir visas penktasis skyrius skirti paaiškinti, kokių tipų būna šie laivai. Jurgio Banaičio žodynuose laivui jòlė siūlomas dar vienas pavadinimas – švertbòtas. Gal ir galima pasirinkti ir vieną, ir kitą tarptautinį žodį, tačiau žinant šio laivelio konstrukciją, manau, jauniesiems lietuvių buriuotojams galima būtų pasiūlyti kai kurių vyresniųjų kolegų vartojamą suprantamą ir gražų lietuvišką žodį burvaltė. Didžiulę įtaką laivybos terminijai padariusi rusų kalba jaučiama ir žodžių sandaroje: užtakelavote laivą (=parengėte laivo takelažą) 19; Paprasčiausias būdas – pritempkite (=patempkite) bures tiek, kad jos nustotų plazdėti 25. Nežinodamas, kaip pavadinti tikrąjį, arba darbinį, virvės galą, vertėjas nuėjo lengviausiu keliu ir tiesiogiai išvertęs iš rusų kalbos (коренной конец) prikabino kabutes ir pavadino šaknine dalimi 66; o nesklandus vertimas turi nebūtiną stakselį būtų suprantamesnis gali turėti stakselį 43. Keistokas vertėjo požiūris į kai kuriuos buriavimo terminus ir patį vertėjo darbą: vienur verčia visiškai laikydamasis originalo, o kitur leidžia sau nuo jo labai nutolti. Akivaizdus pavyzdys: But I don’t have to “stand by lee braces and haul-away-to-weather-me-boys!“ (išversta: Aš žinau, kas yra groto šotas, ir nepainioju jo su groto giko šotu), kur net penktokas, pamatęs originalą, pasakys, kad išversta ne taip. Galbūt vertėjas šitaip norėjo apsisaugoti nuo klausimų, kodėl jis visame tekste, priešingai lietuviškai jūrinių terminų vartojimo tradicijai, groto giko šotą vadina groto šotu 14? Deja, tai nėra vienintelis nukrypimas terminijos srityje. Nors originalo kalba parašyta mooring buoy – švartavimo buja ir buriuotojai vartoja būtent šį terminą, vertime randame inkarinę bują 38. Jaunieji buriuotojai kada nors sužinos, kad egzistuoja ir inkaro bujos, parodančios inkaro nuleidimo vietą, tačiau (šiukštu!), prie jų niekada nerišamas joks laivas. Ganėtinai įdomus vertėjo pasirinkimas aiškinant terminą vairalazdė 15. Skliaustuose nurodyta, kad tai yra laivo vairas, rumpelis 15, tačiau knygelės gale esančiame žodyne vairalazdės nebėra, o pagrindiniu terminu paliekamas rumpelis 82 su reikšmės paaiškinimu. Taip pat neaišku, kodėl tikrų tikriausias vėjarodis (LKŽ „prietaisas vėjo krypčiai nustatyti“) knygoje pakrikštytas vėliavėle su paaiškinimu skliausteliuose: vėjo krypčiai nustatyti 15. Lietuvių kalbos žodynuose randame keletą vėliavėlės reikšmių: „nedidelė vėliava, skirta rodyti priklausymą kam, duoti ženklą, signalą, papuošti kam, vimpelas“; „prie ieties antgalio pritvirtintas audeklo gabalėlis“ (LKŽ), bet jokių sąsajų su vėjo krypties nustatymu. O dar labiau ir už platesnės reikšmės vėjarodį čia būtų tikęs žodis vėlūkas (LKŽ) arba vėlukas (MLE), kuris reiškia būtent laivo stiebo vėjarodį. Vaikams būtų suprantamiau, jeigu tarptautinį žodį komplikuota vertėjas būtų pakeitęs lietuvišku: gali atrodyti komplikuota (=sudėtinga) 72 (apie lenktynių instrukciją). Per dažnai tokios apimties tekste vartojama sangrąžinė veiksmažodžio forma. Kai kur dėl to galima suabejoti: Geriausia rifuotis (=rifuoti) prieš išplaukiant – bet kada galėsite išsirifuoti (=išrifuoti) vėliau, jei vėjas susilpnės 35; Taip ir neaišku, ar pačiam reikės rifuotis, ar burę rifuoti? Burės kampams pavadinti visai be reikalo pasirinkta rūšiniams būdvardžiams būdinga priesaga -inis: šotinis (=šoto), falinis (=falo), halsinis (=halso) 17. Tame pačiame puslapyje aptarti penki takelažo tipai, iš jų keturi taip pat turi priesagą -inis, o vienas liko visai be priesagos: bermudinis, šprintinis, liugerinis, gafelinis, huari 17. Neaiški vertėjo pozicija verčiant virvių, vadinamų šotais, pavadinimus. Kad grotas turi groto šotus aišku, tačiau kodėl stakseliui reikia stakselšotų, o ne stakselio šotų – neaišku. Virves (šotus) per blokus reikėtų perverti, o ne pervesti 23. Knygoje, skirtoje vaikams, tokios klaidos ypač apmaudžios. Nepaisant minėtų nesusipratimų, idėja išversti šią knygelę, tiksliau – praktinį vadovėlį – yra nuostabi. Jau vien dėl to, kad išmokę valdyti laivą, pažinę vėją, galėsime pabandyti upę, ežerą ar marias perplaukti ne tik gelbėjimo ratu ar pripučiamu čiužiniu. Galbūt galiausiai ir į pasaulį imsime žvelgti ne kaip šeimininkai ir vartotojai, o susiliesime su juo ir tapsime maža jo dalele.

Diana Vaitmonienė

"Gimtoji kalba", 12 nr.