Tai pasakojimas, kupinas romantikos ir nostalgiškų prisiminimų apie vėjo nešamo burlaivio kelionę Baltijos jūra, šaunius vyrus ir nuogas moteris. Jame nerasit meilės nuotykių su raudonplaukėm Gotlando gražuolėm, tačiau aprašoma, kaip jūros sūrymo dar neragavus jachtos įgula kovojo su audra, kurią, kaip manoma, senieji vikingų dievai sukėlė. Autorius stengėsi atkurti įvykių ir išgyvenimų realybę.

 PRADŽIA

Nesvarumo būsena trunka ilgiau nei iki šiol. Per ilgai. Per ilgai, kad nieko neatsitiktų. Jachtą sudrebina galingas smūgis į dešinį bortą. Ji pasvyra ir guldama ant šono pamerkia stiebą į jūrą. Denyje esantys Darius su Jūrate metami pasiplaukioti, tačiau jūros taip ir nepasiekę apsaugos diržo dėka atsitiesiančios jachtos įtraukiami atgal. Kajutėje, prie valdymo pulto, stovėjęs Kareivis skrenda kairėn, trenkiasi į stalo kampą ir atsiduria priešingoje kajutės pusėje. Stalo viršus nuskrieja į šalį. Tai sušvelnina smūgį. Kajutės dešinės pusės kampuose esančių spintelių durelės atsidaro ir jose sudėti daiktai pabyra į visas puses, susimaišydami su gumos kvapo persisunkusio ir šlykščiai dvokiančio, kelių kibirų tūrio vandens mase.

– Ar visi ant denio?! – ne juokais susirūpinęs šūkteli kapitonas.

– Visi! – ant kojų greit pašokęs ir pro liuką į denį pažvelgęs atsako Kareivis.

– Ką pametėm? – vėl klausia kapitonas.

– Gelbėjimosi ratą, – atsako jam Kareivis žvilgterėjęs pro kajutės liuką į denį ir po pauzės, pažiūrėjęs į GPS, priduria: – ir kursą!

Iš priekinės kajutės išlindusi praskelta apsimiegojusio Mindaugo galva klausia kas atsitiko. Niekas nieko tikro nežino. Kapitonas keliasi į denį. Žemyn leidžiasi Jūratė su dviem nulaužtais nagais. Tiesą sakant, jie buvo tokie ilgi, jog stebėjausi, kad tik dabar juos nusilaužė.

– Ar laivas draustas? – lyg juokais, lyg rimtai klausia Kareivis.

– Draustas, – atsako kapitonas ir čia pat mus nuramina: – tokiu oru gelbėtojai neplaukioja, o tik buriavimo entuziastai!..

PRATARMĖ

Aprašyti sausumiečio pasiplaukiojimo jachta įspūdžius paskatino kapitono Rimtauto Rimšo knyga „Klajonės po jūrą ir save“. Tiksliau, viena jos stiliaus ypatybė, pasak šios knygos autoriaus: „joje nėra nieko nuoseklaus – nei laike, nei erdvėje, nei mintyse“. Žinojau apie ką rašyti, bet dar trūko atskaitos taško. Jį radau minėtos knygos 93 psl., skirsnyje „Trise“.

Didesni ar mažesni kombinatoriai – štai kas mes buvome. Jūrinės praktikos neturėjom. Kiekvienas mūsų žingsnis buvo pirmas. Kaip ir ką daryti, mūsų niekas nemokino ir net trumpo jūreivystės kurso nebuvome išėję. Praskleidus literatūrinį sluoksnį, minėtoje knygoje randu šiuos paprastus, tačiau sunkius naujokui, dalykus – pasigaminti valgyt, suvaikščiot į galjuną ir persirengt nesublogavus. Esu dėkingas mūsų kapitonui Dainiui už paduotą arbatos stiklinę, užteptą sumuštinį ir supratimą, kad nemokėjimas – tai ne yda.

Nepretenduoju į išsamų kelionės aprašymą. Galimas daiktas, kad kiti kelionės dalyviai čia daug ko pasiges. Taip pat nepavyko apsieiti be specifinių jūrinių terminų, be kurių bent kiek tikslesnis aprašymas nebūtų įmanomas. Kelionę aprašiau savo požiūriu ir tai kas man įsiminė. Mane labiau domino gyvenimo jachtoje ypatumai, o labiausia – jūros liga: kas tai yra, kaip ji pasireiškia ir kodėl apie ją Artūras Dovydėnas knygoje „Buriavimas“ rašo: „neretai per audrą dalis įgulos suserga jūros liga ir praranda bet kokį interesą kovoti už laivą ir savo pačių gyvybę“, o Patarlių knygoje (23:34) apsvaigusio bevalio žmogaus būsenai aprašyti naudojamas jūros užsupto žmogaus įvaizdis: „Tu būsi lyg miegantis viduryje jūros, lyg snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje“.

Neabejoju, kad jei tai būtų ne pirma mano kelionė jūra, įspūdžiai būtų kitokie – greičiausiai blankesni ir kitokiais akcentais. Ir ko gero – šios kelionės aprašymo nebūtų visai.

Dėkoju kelionės iš Klaipėdos į Gotlandą draugams Dariui ir Kareiviui, kitose kelionėse jūros sūrymo ragavusiems Daivai ir Mariui, pusseserei Gintarei ir visiems, padėjusiems šiam kelionės aprašymui atsirasti.

 PUSSESERĖS KLAUSIMAS

– Ar buvo bloga, kai reikėjo išmesti iš kajutės atskriejusį pilną vėmalų maišelį?

– Ne, nebuvo, visiškai...

IŠVYKSTAME

Nuo Danės upės krantinės atsišvartuojame jau vakarop, 2001.09.03, pirmadienį, 17 val. Prieš tai įsipylėme tris 20 l. talpos kanistrus dyzelino, kuriuos kapitonas atvežė su senuku BMW. Man atrodė, kad tai per mažai. Buvo tokia nuojauta. Kaip vėliau paaiškėjo – kad tai tik nuojautos šešėlis. Tikrą nuojautą turėjo vienas vaikinas su panele, į vakarykštį įgulos susitikimą atvykęs neišplaukti. Jis buvo susapnavęs košmarą, akivaizdžiai susijusį su būsima kelione. Sapnavo jūros blaškomą laivą, ir taip įtikinamai, kad neplaukė, net ir savo draugės bailiu išvadintas. Vietoje jų išplaukė per naktį apsisprendę ir susiruošę Lauras ir Kareivis, tuo metu neturintis net atliekamų 20 Lt guminiams batams (ant jachtos denio – tai pats geriausias apavas) nusipirkti. Jis plaukė apsiavęs tik su „inkariukais“.

– Bus per mažai, – vos akį užmetęs į maisto atsargas, atsivežtas iš Vilniaus, pasako kapitonas.Tai bene pirmieji žodžiai, kuriuos iš jo aš išgirstu. Vėl šokame į ratus ir lekiame į Klaipėdos Hyper Maximą. Šį kartą į vežimėlius krauname negailėdami. Gal net per daug. Bet kapitonas žino geriau, jam tai kasdienybė, o aš pirmą kartą į tokią kelionę plaukiu. Bulvėms skiriame visą vežimėlį ir pastatome atskirai – prie kasų. Imame daug visokių sumuštiniams tinkamų produktų – duonos, sūrelių, dešrų. Taip pat dedamės ir gėrimų.

– Patogiausia, kad atsigerti galima būtų tiesiai iš pakuotės, – aiškina Darius.

– Tai bent piknikas! – išgirstu iš netoliese į „šopingą“ atvykusių ir dar ilgokai į mūsų eilę stoti vengiančių pirkėjų.

Esame aštuoniese: Darius, Skirmantė, Jūratė, Mindaugas, Lauras, Kareivis, aš ir Dainius – jachtos kapitonas. Darius vienintelis, be kapitono, jau turintis plaukimo jachta patirtį – prieš metus buvo plaukęs iš Klaipėdos į Gdanską.

Išsirikiuojame vorele ir perduodami iš rankų į rankas, gabename maisto atsargas į jachtą. Pirmiausia krauname gėrimus – į laivo apačią, po grindimis.

– Paduokit bulves, – Darius nekantrauja sudėti viską tvarkingai: pirmiausia maistą, o po to kas liko.

– Tai kad jau viską iš mašinų paėmiau, – atsakau jam.

– Ne, bulvės kažkur turi būti! – pareiškia jis ir eina apžiūrėti bagažinių pats.

Bulvių niekur nėra.

– Kur dingo bulvės?!

Nė vienas neprisimena, kuriuo momentu jos prapuolė. Darius išsitraukia 0,7 m ilgio kasos čekį ir ieško bulvių sąraše. Jų ten nėra. Bulves prie kasų pastatėm – jos tenai pamirštos ir liko. Galiausiai sutempiame savo rūbus ir taip prifarširuojame visą jachtą, kad vos spintelių durelės užsidaro. Bulvės būtų vis tiek nebetilpusios...

„Buriuotojai“ – taip laivo žurnale mes vadinamės. Kaip pirmą kartą išplaukiančiam į jūrą, šis pavadinimas atrodo kiek stiprokas. „Gal pradžiai užtektų ir žemesnio rango titulo, na, kad ir „junga“, – pagalvoju.

Rengiamės šiltai – po neperšlampama buriuotojo apranga vilnonis megztinis ir kelnės. Rengiamės krante, kol dar neišplaukėm, nes kapitonas perspėjo, kad vėliau, kai jūra jachtą pasups, mums bus rengtis per vėlu. Krante apie 17 laipsnių šilumos. Su tokia apranga karšta, jautiesi kaip pirty, prakaitas kaip mat išmuša visą kūną.

Po muitinės ir pasienio formalumų, uosto vartus kertame apie 18 val. Išlenkiame po taurelę, jūreiviškai patys ją prisipylę. Pirmasis prisipila kapitonas ir šliūkšteli per petį vandenin – į Neptūno sveikatą, kad mums jūra būtų palanki. Kursas – Šiaurės vakarai, Gotlando sala. Plaukiame į Visby uostą. Vėjas Šiaurės, taigi plaukiame dešiniuoju halsu beidevindu, pakėlę grotą ir genują. Artimiausias maršrutas – aplenkiant salą iš pietų pusės. Vos kirtus uosto vartus, pirmasis pamaitint žuvis sumano Mindaugas. Vemia per bortą. Ilgai nelaukęs, prie jo kompanijos prisijungia Lauras. Man dar nėra bloga. Kol žiūriu į horizontą, manasis vestibiuliarinis aparatas turi atskaitos tašką. Jūros liga veikia kiekvieną skirtingai. Buvau skaitęs apie ją, tačiau nieko tikro taip ir nesužinojau, kas ji tokia yra, kol pats nepajutau.

Noriu vairuoti. Visiems naujokams iš pradžių norisi. Galų gale to ir atvykome. Plaukiant jachta – kelionės tikslas iš esmės ir yra pats plaukimo procesas, ir jis čia svarbiausias. Darius yra plaukęs anksčiau – jam pirmajam patikimas vairas. Laukiu savo eilės. Kapitonas paskiria vachtas: Darius su abiem panelėm nuo 8 iki 12, Kareivis su Mindaugu nuo 12 iki 4 ir aš su Lauru nuo 4 iki 8 val, – dar vadinama „šuniška“ vachta (taip vadinama todėl, kad daugumai žmonų būtent šiuo metu labiausiai norisi miegoti). Per parą susidaro du budėjimai (iki pietų ir po pietų) po 4 val. – iš viso 8 valandos. Visai kaip darbe. Dainius, kapitonas – mūsų viršininkas, kuriam priklauso paskutinis žodis. Jei kelionė trunka ilgiau nei parą, o ši kaip tik tokia – kapitonas vachtose nebudi.

Visi sėdime ant denio. Dalyvaujame plaukimo procese. Stebime kaip jachta valdoma. Kalbamės, dalijamės pirmaisiais įspūdžiais – kas kaip siūbavimą atlaiko, kam jau blogai, kam dar ne. Ir vienų ir kitų maždaug po lygiai. Geriausiai laikosi kapitonas – jis plaukioja nuo 3 mėn. amžiaus ir pats jūros ligos nėra pajutęs. Jo tėvas buvo jachtos kapitonas ir savo sūnų nuo mažens imdavo į keliones jūra. Puikiai laikosi ir Kareivis su Jūrate. Man atrodo, kad jiems taip pat jūros liga negresia. Kol kas jaučiuosi neblogai ir aš. Lėtai (sausumos gyventojo masteliais), bet užtikrintai tolstam nuo Klaipėdos. Po keleto valandų matosi tik maži Klaipėdos žiburėliai.

BEIDEVINDAS

Beidevindas – kursas į vėją, kai vėjas pučia nuo 0 iki 80 laipsnių kampu. Kitaip sakant – plaukimas daugiau ar mažiau prieš vėją. Neplaukusiems buriniu laivu tai gali pasirodyti jei ne visai neįmanomas, tai bent jau sunkus ir nepatogus plaukimas. Nevisiškai taip. Suprantama, jachta vien tik su burėmis tiesiai prieš vėją plaukti negali. Jeigu taip tenka plaukti, laikomasi kurso 30-40 laipsnių kampu į vėją, po kurio laiko – daromas posūkis – vendas. Toks plaukimas, žiūrint iš aukštai, primintų Lietuvos kaime dar randamo, dviejų rankenų rankinio pjūklo, liaudyje vadinamo „družba 2“, dantis. Kas be ko, tai reikalauja tikslaus jachtos valdymo. Teoriškai – didžiausias šiuolaikinio burlaivio greitis pasiekiamas plaukiant 60 laipsnių kampu į vėją. Taip yra todėl, kad burlaivio ir vėjo greičiai sumuojasi: kuo greičiau plaukia jachta, tuo didesnis priešpriešinis vėjas jos atžvilgiu. Tokiu būdu vėjo greitis denio atžvilgiu kone padvigubėja ir sėdintiems ant denio tenka apsirengt šilčiau.

Vėjo kampas kurso atžvilgiu apie 40-45 laipsniai, tačiau dėl jachtos dreifo, laivo kursas vėjo atžvilgiu yra kiek smailesnis – apie 35-40. Jachtą vairuoja Darius. Sąžiningai stebi kompasą, stengiasi kuo tiksliau laikytis kapitono nurodyto kurso. Tai naujokui nėra paprasta. Jūra banguoja, vėjo stiprumas ir kryptis nėra labai pastovūs. Dariui trūksta įgūdžių, kaip ir mums visiems – naujokams. Situacija kiek panaši į tokią, kai naujai iškeptas automobilio vairuotojas mato tik kelis metrus į priekį nuo kapoto, bet nemato eismo situacijos plačiau, taigi negali jos prognozuoti ir laiku pasiruošti netikėtumams. Darius vis nukrypsta į Vakarus. Stengdamasis išlaikyti kursą, pasuka aštriau į vėją ir jau nebespėja „pagauti“ laivo – kad ir kiek laikytų rumpelį prie savęs pritraukęs, jachta jau stoja ir ruošiasi plaukti atgalios.

– Rumpelį nuo savęs! – komanduoja Dainius.

Darius vykdo kapitono nurodymą ir jachta svirdama į dešinę, po to vėl į kairę, sukasi ratu. Po kelių minučių manevras pakartojamas, dar po kiek laiko – vėl sukamės ratu...

– Karvės vendas! – Dariaus vairavimą komentuoja kapitonas: – nesisukinėk taip, dar kas pamatys nuo kranto...

Beje, kai vėliau teko vairuoti jachtą man, šį Dariaus manevrą porą sykių pakartojau. Šiaip jau karvės vendas – tai saugus manevras, keičiant halsą, esant pavėjiniam plaukimui, mūsų atveju – tai buvo nepatyrusio vairininko požymis.

JACHTA

Esu inžinierius, todėl domiuosi techniniais dalykais – vis klausinėju kapitono šio, bei to apie jachtą – korpusą, bures, valdymo techniką ir t. t.

Jachtos korpusas plastikinis, burių įranga – šliupo tipo. Ilgis – 12 m, vandens talpa – 8 tonos, burės keturios: per metrą surifuotas grotas, genuja, stakselis ir štorminis stakselis. Bendras didžiausias mūsų naudojamas burių plotas buvo per 100 kv. m. Spinakeris, esant naujokų įgulai, nekeliamas, nors spinakerio gikas ir guli pririštas ant denio. Jachtoje devyni gultai. Mes esame aštuoniese – todėl vienas gultas visą laiką laisvas ir naudojamas kaip suolas prie stalo. Jachtos kajutės išdėstymas klasikinis: tik nusileidus, dešinėje matosi valdymo pultas: stalas, GPS navigacinė aparatūra, jūrlapiai, barometras, laikrodis ir kt., kairėje – kambuzas; po laiptais – stacionarus „Volvo“ variklis. Arčiau galo, dešinėje – kapitono gultas, kairėje – dvivietis gultas. Centre – kajutkompanija: stalas ir gultai dviem aukštais, sienose – spintelės daiktams pasidėti, yra vietos daiktams ir po grindimis. Prie stiebo, kairėje pusėje, – galjunas su kriaukle, dešinėje – lentynos. Pačiame priekyje – žema kajutė su dviem siaurėjančiais gultais, virš jų – vieta burėms padėti, patalpos viršuje – liukas.

Ant denio, prie galinių relingų pritvirtintas gelbėjimosi plaustas, kišenėse – keli gelbėjimosi ratai. Aukštai iškeltas radaras, šalia – pritvirtinta buja, kuri, jachtai nuskendus, išplauktų į paviršių ir siųstų nelaimės signalus su koordinatėmis. Virš kajutės yra lagas ir prietaisas vėjo greičiui ir krypčiai matuoti. Kajutės sienelėse įtaisyti du nedideli kompasai. Ties rumpeliu, po kojomis stovi didesnis (apie 30 cm skersmens) masyvus kompasas, turintis savo vidinį apšvietimą. Kiekvienas kompasas rodo kryptį kiek kitokią, su 5-7 laipsnių paklaida. Tiksliausiai rodo centrinis didysis, pagal jį mes ir orientavomės. Tiesą sakant, šiais laikais, kai yra palydovinė navigacija, kompaso tikslumas nėra jau toks svarbus. Groto giko stoporai padilę, todėl giko šotą tenka rišti mazgu. Neveikia pozicinės ugnys. Jei norime į save atkreipti dėmesį naktį – žibintu šviečiame į burę.

GALJUNAS

Jau norisi ir įsisavintais skysčiais atsikratyti. Kapitonas ir Darius rodė pavyzdį kaip tai daroma – užsikabini saugos diržą (kad neiškristum iš laivo), atsistoji pačiame jachtos gale ant tranco, įsitveri į bakštagus (lynus, laikančius stiebą iš galo) ir, labai nekreipiant dėmesio į čiauškiančias paneles, paleidi sodrią srovę. Jaučiu – jei nueisiu į galjuną, uždaroje patalpoje, kur nesimato horizonto – mane užsups ir tikrai apsivemsiu. Žinau, kad jūros ligos visiškai neišvengsiu, bet noriu kuo labiau ją atitolinti.

Bandau ir aš – pagal pavyzdį. Einu į jachtos galą, prisisegu saugos diržą. Žiūrėdamas atgal matau, kaip jachta tolsta, palikdama po savęs išmintą taką – kilvaterį. Visa tai gražu, be abejo, bet ne grožėtis atėjau, o su reikalu, ir kas jau tikrai nepatinka – niekaip nepavyksta prisitaikyti prie jachtos svyravimų charakterio. Mane mėto į šalis. Aišku, kol laikausi abiem rankom, stovėt galiu. Bet man rankos reikalingos, kad galėčiau atsisegti kelnes. Nepatogu. Dar čia tos panelės – taip ir atrodo, kad jos žiūri į mane. Reikia susikaupti. Tačiau tuo pačiu reikia ir atsipalaiduoti. Viskas kliūva. Kurgi ta sodri srovė?..

Na va, prasideda. Jau ir rimtesnis reikalas prispaudė. Kaip aš ten (į galjuną, suprantama) nenoriu! Deja, už mane niekas kitas šito nepadarys. Teks pačiam. Pirmiausia stengiuosi pasiruošt metodiškai:

– Dariau, kaip naudotis šikinyku, kad šūdai į viršų neišplauktų? (kad šito reikia vengti – atsimenu iš kapitono trumpo instruktažo).

– Ten yra pompa ir vožtuvas.

– Tiek atsimenu, bet kaip jais naudotis?

– Reikia iš pradžių pakelti vožtuvą į viršų, po to papumpuoti. Pakakojus vožtuvą nuleisti ir vėl papumpuoti. Po to vėl vandens pripumpuoti.

– O vėl pumpuojant, kur vožtuvą nustatyti?

– Į viršų.

– Jei į viršų, tai į kurią pusę vandenį pumpuoja?

– Tiksliai nepamenu – nueik ir pamatysi...

Na taip, aišku, kad pamatysiu. Ir kuo greičiau – tuo geriau. Leidžiuosi trapu žemyn. Nematau horizonto. Dar nepykina. Liko pora metrų, pasukt į kairę ir aš jau vietoj! Priartėju prie galjuno durų. Durys uždarytos. Kažkaip čia tamsu, nesimato kabliuko, o laikas eina, ir jis ne mano pusėj. Šiaip ne taip, apgraibom, susirandu kabliuką ir atidarau galjuno duris. Durys atsidaro į mane. Jos užima visą koridorių ir praeiti negaliu. Vadinasi, reikia jas uždaryti, paeiti metrą į priekį, jas vėl atidaryti ir įeiti iš kitos pusės. Taip ir padarau.

Galjune mane mėto. Pirmyn – atgal, į kairę – į dešinę. Čia labai ankšta. Nerandu už ko laikytis. Užšaunu durų skląstelį ir pradedu kelnių nusimovimo procedūrą. Niekaip nepavyksta įsitverti, tad daužausi į duris. Bumbt – 90 kg į duris – viena kartą, antrą, trečią... Skląstelis aiškiai neapskaičiuotas tokioms apkrovoms. Neišlaiko. Aš – be kelnių kajutės vidury! Po sekundės – vėl sėdžiu ant klozeto. Be jokių pastangų – tiesiog jachta pasvyro į kairę. Mano vestibiuliariniam aparatui to jau per daug! Duodamas signalas skrandžiui ir šis tiksliai vykdo nurodymus – varo turinį lauk. Spėju pagauti kriauklę (puikiai suprojektuotas šikinykas!) ir varau pro visas skyles vienu metu...

LIETUS

Po paros priartėjame prie Gotlando. Vėjas nepasikeitęs – Šiaurės. Jau matosi salos pietinis kampas (kad tai Gotlandas, o ne kas kitas, žinome pasižiūrėję į GPS elektroninį jūrlapį). Sukame į Šiaurę – taigi, stačiai prieš vėją. Norime atplaukti kuo greičiau, todėl kapitonas užveda variklį ir jachta stumdama vėją (genuja tebėra pakelta, nepamenu, kodėl) plaukia Visby uosto link.

– Bus lietaus...

Kapitonas sako, vadinasi – žino, kitaip nesakytų. Kapitono darbas – ne liežuviu malti. Jis šneka tik tada, kai būtina. Ir tiek, kiek būtina. Sausumiečiui naujokui, atrodo, kad per mažai. Norisi daug ką sužinoti. Kapitonas – ne instruktorius. Jei norėjau žinių – reikėjo krante knygas krimsti.

Niekas vemt nenori. Mindaugas su Lauru guli ant denio ir dreba – kenčia šaltį ir lietų, bet į kajutę nelenda. Kapitonas patikrina, ar jie dar gyvi ir palieka. Jam tokie vaizdai įprasti – naujokai visokių monų prisigalvoja, kad tik žuvų nešertų. Įdomu yra tai, kad jie taip gulėdami ant denio ir drebėdami išbūna ištisą naktį. Nepaisant šaltoko nakties oro ir lietaus, rytą jie nesijaučia peršalę. Galbūt jūra – tai dykuma ir joje nėra virusų, sukeliančių peršalimą, o gal iš organizmo išsiskyręs adrenalinas juos visus suvalgė?

Metas vairuoti ir man. Lyja lietus. Neperšlampami rūbai neatrodo tokie jau neperšlampami. Jaučiu, kaip šaltas vanduo po truputį prasiskverbia per kairiosios rankovės siūlę. Darosi šalta. Dar liko valandą vairuoti. Man jau ne juokais šalta! Aišku, galėčiau dar laikytis, bet labai jau nesinori peršalti. Na dar truputį... Šaltis ir baimė susirgti daro savo. Na, ne vienas čia esu, nėra reikalo mėginti sveikatą – guodžiu save.

– Dainiau! – sušunku, pamatęs pro kajutės liuką išsikišusią kapitono galvą.

– Ką?

– Man šalta.

Kapitono galva įlenda vidun. Po dešimties minučių Darius pakeičia mane. Vidun lendu ir aš. Krentu ant gulto ir stengiuosi sušilti. Lietus man nepatinka. Gal net per daug jo nemėgstu. Geriau jau šaltas, bet sausas žiemos speigas. Tik ne jūroje, suprantama.

Girdisi monotoniškas dyzelio burzgimas, jaučiasi variklio vibracija perduodama korpusui. Mintyse svarstau, kaip jachtos korpusas atlaiko apkrovas, kiek jam kenkia variklio vibracija, stiebo ir vantų sukeliama įtampa. „Jūrininkai – tai laivų laužytojai, o ne statytojai“ – šią mintį iš kapitono išgavau po trejų metų, kitoje kelionėje. Tiksliai pasakyta.

ATVYKIMAS

Kaip planavome, taip ir atplaukėme – per pusantros paros. Pro kajutės langus matau Visby uosto žiburius. Girdisi trumpos kapitono komandos, batų kaukšėjimas per denį, specifinis takelažo lynų zvimbimas, gervės tarškėjimas, nuleidžiamos burės šnaresys.

Pagaliau sustojome. Išlendu pasidairyti. Dar ankstus trečiadienio rytas, tylu, visi miega. Jachta prišvartuota dešiniuoju bortu prie krantinės, taigi trapo nereikia. Išlipu ant kranto. Šiek tiek mėto į šalis. Prisimenu vikingų kelionių aprašymus – išlipę į krantą jie lenktyniaudavo, kas greičiau nebevaikščios „žąsele“. Suvaikštome į dušą, tualetą (stabilų!), žodžiu – atsigauname.

Gotlande tikimės pabūti apie 3 dienas. Kodėl tikimės? – todėl, kad išvykimo laikas priklausys nuo oro. Jei bus nepalankus – juk neplauksime į audrą!

Švedijos muitinė. Nors Lietuva dar nėra Europos Sąjungos narė, čia su mumis elgiamasi, tarsi ji jau seniai ja būtų. Niekas nepuola klausinėti, iš kur mes ir kokiu tikslu atplaukėme. Dvyliktą valandą patys prisistatome, pareigūnas mus „suskaičiuoja“ pasitikėjimo principu ir maloniai palinki pasibūti. Patys rūpinomės, kad už laivą ir elektrą būtų sumokėta (mokesčio dydis priklauso nuo laivo ilgio) – sarmata būtų negražiai pasirodyti ir pagadinti lietuvio įvaizdį. Iš kapitono sužinojau, kad Švedijos navigacinė ir pakrantės apsaugos sistema yra labai ištobulinta. Jis neabejojo, kad mes jau seniai „suskaičiuoti“ ir esame stebimi. Pasak jo – Švedijos pakrantės apsauga turi išsamią laivų duomenų bazę, kur savo vietą turi ir mūsų jachta. Beje, tuo teko vėliau įsitikinti.

GOTLANDAS

Švedija – akivaizdžiai jūrinė valstybė. Gotlandas – vikingų kraštas. Uoste pilna mažų ir didelių, senų ir naujų, pigių ir brangių, įvairaus tipo ir paskirties laivų laivelių. Nuo supermodernių, visiškai atomatizuotų transatlantinių jachtų, pagamintų iš „žvaigždžių metalo“ iki apšiurusių medinių vietinių žvejų laivelių, sutvirtintų surūdijusios geležies apkaustais.

Visby senamiestis dvelkia minimalizmu. Turiu omenyje ne tą stilių, kurį dabar mėgsta lietuviai, įsirengdami prabangius būstus. Tai minimalizmas, atitinkantis šio žodžio prasmę. Namukai tokie maži, kad lietuviškas blokinis trijų kambarių butas Fabijoniškėse atrodytų kaip begėdiškas erdvės švaistymas tuštiems ne pirmo būtinumo poreikiams tenkinti. Užuolaidų languose nėra, viskas, kaip ant delno – tvarkingai paklota kokio pusantro metro ilgio lova, stalas, užtiestas balta staltiese, knygų etažerė, kėdutė ir viskas.

Po salą važinėjame išnuomotu septynviečiu autobusiuku visi, išskyrus kapitoną. Jis pasiliko jachtoje. Ne kartą čia buvęs – jam neįdomu. Autobusiukas nėra naujas, bet važiuojantis. Vairuoja Lauras. Jis čia aktyviausias. Dalyvauja visur ir visada. Yra pakeliavęs. Orientuojasi neblogai. Akivaizdžiai savimi pasitiki. Moka anglų kalbą ir tuo didžiuojasi. Turi juostinį Canon EOS 300 serijos fotoaparatą. Moka fotografuoti ir tai visiems demonstruoja. Kartais atsistojame ne vietoje ir kliudome jam įamžinti švediškus peizažus – Lauras apie tai netrunka mums priminti.

Tipiškas Gotlando peizažas – išlikusios 10 metrų aukščio, 3–5 metrų pločio nesudūlėjusios uolienos, tarsi statulos, atlaikiusios tūkstantmečių jūros, vėjo ir saulės eroziją. Kareivis – ekstremalių pojūčių mėgėjas. Jis užlipa ant vienos iš jų, o nulipti nebegali, nes nemato, kur statyti kojas. Įstringa panašiai, kaip jaunas katinas, užsiropštęs į medį. Pykstame, kad jis taip neatsakingai elgiasi – o jeigu nukris? Iš penkių metrų aukščio jau galima rimtai susižaloti. Bet Kareivis nebūtų Kareivis. Demonstruoja savitvardą ir nė kiek nepanikuoja. Dabar mes esame jo akys. Vienas per kitą sakome jam kur statyti koją, kol pagaliau jis sėkmingai nusileidžia. Nuo panelių gauna barti.

Visby miestelis. Čia važinėja senos mažos mašinytės – kam pirkti naują, jei dar sena važiuoja? Senosios protestantiškos bažnyčios, ne katalikiškos, kaip Lietuvoj. Jos nerestauruotos, o užkonservuotos. Bažnyčių likusios tik sienos, o perdengimai ir stogas – subyrėję, matyt, todėl, kad buvo mediniai. Miestelio centrą juosia gynybinė siena. Ji, kaip ir dauguma pastatų, sulipdyta iš vietinių uolienų luitų. Medinių namų sienų spalva – skandinaviška bordo, palangės baltos, o langinės juodos, stogai dengti čerpėmis. Visbyje dar daug visokių įdomybių buvo, tačiau, labai nesiplėsdamas į aprašymus, jas tik paminėsiu:

Dušo automatas, prarijęs mano pinigus, o taip ir nenuprausęs.

Molas, kuris, mums pasitinkant modernų keltą, per ilgas pasirodė – nespėjome pribėgt jo galo.

Savižudžių uola – tokia aukšta: kas išdrįs nuo jos pažvelgti žemyn stačias, kai kinkos virpa ir akių vyzdžiai plečias?

Vakarienė ant suoliuko vėlų vakarą – ją mes gaminom iš lietuviškos kiaulienos šonkauliukų, pirktų iš Hyper Maximos.

Diskusijos – ar kapitonas ir krante mums viršininkas?

Ir naktinis pratęsimas: alkoholis, pasivažinėjimas su busiku po miestą, Švedijos policija, laiminga pabaiga.

IŠVYKSTAME NAMO

Planuojame plaukti atgal. Kapitonas nurodo interneto adresą, kurio oro prognoze jis pasitiki, be to – tai jūrinė oro prognozė – su oro slėgio dydžiais ir vėjo kryptimis. Prognozė kaip reta puiki. Visą kelią vėjas turi būti optimalaus kurso ir stiprumo. Kapitonas planuoja rekordinį laiką. Per parą, na, gal keliomis valandomis ilgiau, turėtume pasiekti Klaipėdos uostą. Kuro beveik neturime. Nemažai jo išdeginome plaukdami Gotlando vakarine pakrante su varikliu prieš vėją. Jo pakaks tik įplaukimui į uostą. Jau kelintą kartą zyziu kapitonui, kad reikėtų užsipilti brangaus švediško dyzelino. Kapitonas aiškina, kad jo plaukimui nereikia, jis naudojamas tik manevravimui uosto teritorijoje. Jaučiu, kad neįtikinsiu – nenuginčijamų argumentų neturiu, vien tik nuojautą. Bet kapitonas nuojautą turi taip pat. Jis čia – vadas. Nekelsiu juk isterijos dėl kokių ten poros kanistrų degalų, juolab, kad kita komandos dalis irgi labai ramiai jaučiasi ir problemų nedaro – bures tai turim. Gal ir per daug rūpinuosi. Tiek jau to. Plaukiam, kaip yra.

Išvykstame penktadienį vakare. Dar kartą Švedijos muitinė. Lauras nuneša mūsų pasus į muitinės postą. To pakanka. Išplaukiame panašiai, kaip ir iš Klaipėdos uosto – atsišvartuojame, pažymime tikslų Visby uosto vartų kirtimo laiką laivo žurnale (apie 17:30 val.), keliame bures, išlenkiame po taurelę, nepamiršdami Neptūno ir, gaivaus vėjo genami, plaukiame link pietinio Gotlando salos kranto, nuo kurio suksime į Pietryčius Klaipėdos link. Pakrantę puošia įspūdingi modernūs vėjo malūnai. Visi kaip vienas – pasukti į vėją, galingais trijų menčių sparnais, – išlydi mus namo...

SAULĖTEKIS

Mano su Lauru vachta. Prie rumpelio Lauras. Kai vienas vairuoja, kito pareiga būti šturmanu – žiūrėti į laivus ir šiaip ar viskas tvarkoje. Atsistoju jachtos gale. Laivas siūbuoja skrosdamas vandenį, apie 30 laipsnių pavirtęs į dešinę. Jau išmokau suprasti jachtos judesius ir nuspėti, kur link jinai krypsta. Lauras vairuoja, kaip rodė kapitonas, – prieš bangą pastumia rumpelį nuo savęs, kad jachta į bangą įplauktų stačiai, o ant bangos traukia jį į save – atkrenta į vėją ir didina greitį.

Galiu stovėti stačias be pastangų. Apsipratau. Jaučiuosi puikiai. Norisi taip plaukti ir plaukti. Visai neskubu namo. Saulėtekis jūroje – be galo gražus reginys. Dangus nušvinta tamsiai bordo, vėliau – ryškiai raudona, po kiek laiko auksine spalva, nuo horizonto linijos iki zenito perteikdamas ištisą gamą atspalvių: bordo, raudoną, auksinę, gelsvai žalsvą, žalsvai melsvą, violetinę, žydrą. Čia niekas neužstoja saulės. Tylą drumsčia tik plaukiančio burinio laivo garsai. Tačiau tai ne triukšmas – tai jachtos melodija. Aplink tik jūra... Gal tik man taip gražu? Pasirodo, kad ne. Lauras išsitraukia fotoaparatą ir paprašo jį nufotografuoti saulėtekio fone. Stengiuosi nesudrebinti. Na maždaug. Bus gerai. Vis viena viso grožio į objektyvą neįkiši. Tilpo tik Lauras.

DVI BURĖS

Praėjo para, iki Klaipėdos lieka apie 50 jūrmylių – plaukiame panašiu tempu, kaip ir planavome. Esu jau apsipratęs su vairavimu. Laikau rumpelį, retsykiais žvilgteliu į kompasą, kai jo rodyklės sutampa su kapitono nurodytu kursu, akimis „pasižymiu“ debesies kraštelį burės atžvilgiu ir kurį laiką vairuoju jachtą pagal debesį. Po kiek laiko procedūrą kartoju. Debesys ne žvaigždės. Jie lekia greičiau.

Vėjas stiprėja. Bangų keteros pasipuošia baltomis garbanomis. Jūrai kaskart smarkiau įsisiūbuojant, jachta prieš ją tampa tarytum vis mažesne ir lengvesne. Kiek stipresnis vėjo gūsis be vargo guldo laivą ir bangos, lyg šiol atsimušusios nuo borto, vis dažniau persirita per visą denį, nepamiršdamos tekštelėti ir vairininkui. Laikau rumpelį prie savęs, tačiau išlaikyti nurodytą kursą sekasi kaskart sunkiau. Norėdamas sumažinti spaudimą į vairą, kiek atleidžiu groto šotą, tačiau tai menkai tepadeda.

– Dainiau! – sušunku kapitonui, stebinčiam jūrą pro kajutės liuką.

– Ką?

– Jachta neklauso, vis nukrypstu per dešimt laipsnių nuo kurso. Atleidau groto šotą, bet tai nepadeda.

– Viskas gerai, greitis tik 8-9 mazgai, laikykis kurso – plaukiam toliau! – kapitonas nori lėkt su vėjeliu.

Vairuoju jachtą toliau. Esu tiek atsilošęs, kad bemaž atsigulęs ant nugaros laikau rumpelį prie savęs pritraukęs kiek tik galiu. Jachta taip pakrypus į dešinę, kad jaučiuosi lyg stovėčiau stačias. Atrodo, jachtai dar kryptelėjus – nebeišsilaikysiu ir, praradęs lygsvarą, perskrisiu į priešingą pusę. Visiškai nebeišlaikau kurso ir jachta, užuot plaukus į Klaipėdą, skrieja Latvijos link.

– Laurai!

– Ką?

– Pasakyk Dainiui, kad nebeišlaikau kurso.

Kapitonas nenoromis, matyt galvodamas apie sunkią jam tekusią dalį plaukti su tokiais vairininkais kaip mes, neskubėdamas nuleidžia priekinę burę. Tikisi, kad vėjas greitai aprims, todėl burės nenukabina nuo forštago, o tik ją suvynioja ir pririša prie relingų. Be genujos, tik su grotu, jachtą vairuoti tapo lengviau – ne taip spaudžia rumpelį. Greitis kiek nukrenta Tiek to, juk ne varžybos. Bangoms kylant jachtos nosis vis dažniau jas kabina. Plaukiame kairiuoju halsu, taigi sėdžiu jachtos kairėje, ir suvyniotos genujos denio dešinėje man nesimato. Retsykiai nužvelgiu horizontą – gal koks laivas netoliese plaukia. Žvilgterėjęs į denį pamatau suvyniotą burę pilną vandens. Greičiausiai virvės neatlaikė jachtos nosies niurkymo ir atsirišo. Pasakau tai kapitonui. Pirmieji nuostoliai – spaudimo neišlaikę „iššaudė“ raksai (jais prisegama burės priekinė kraštinė prie forštago). Atsarginių raksų nėra. Genujos jau neturime. Liko dar trys burės. Ką gi – plaukiame toliau. Kapitonas suirzęs tempia genują į kajutę.

Po kiek laiko pamatau dar vieną problemą – spinakerio gikas, pritvirtintas prie denio, atsirišo ir pradėjo daužytis po denį.

– Laurai, pasakyk kapitonui, kad spinakerio gikas makaluojasi! – sušunku netoliese ant jachtos borto drybsančiam Laurui.

– Nėra reikalo jo trukdyti – pats pritvirtinsiu, – atsako jis.

Puiku, Lauras jau apsiprato. Šaunuolis! – pagalvojau, – nenorėčiau pats eiti dabar į priekį ir lįsti po bangomis...

Grotas plazdenti pradeda vis įkyriau. Žiūriu į kompasą – nuo kurso nenukrypau. Patikslinu vėjo kryptį – gan bukas beidevindas. Groto gikas įtemptas net per daug. Kas gi yra? Pasižiūriu į viršų – viršutinė burės dalis kažkaip keistai atsipalaidavusi. Reikėtų patempti burės falinį kampą į viršų ir viskas bus gerai. Gervė, ant kurios užsuktas falas yra dešinėje pusėje prie kajutės. Nepavyks viena ranka laikyti rumpelį, o kitą sukti gervę.

– Laurai!

– Ką?

– Kai baigsi su giku, patemk groto viršų. Ten, – rodau pirštu į gervę, – su rankena reiks pasukti.

– Gerai!

Po dešimties minučių Lauras jau suka gervę. Burė nekyla.

– Kažką ne taip ten darai, duok man, – išreiškiu niekuo nepagrįstą nepasitikėjimą: – Pavairuok, aš pats burę pakelsiu.

Suku gervę, ji nepasiduoda. Suku į kitą pusę – tą, kur sukasi lėčiau, bet jėgos yra daugiau. Staiga sukti pasidaro labai lengva. Pajuntu nutrūkusios žuvies efektą. Falo lynas nutrūko. Informuoju kapitoną. Kito lyno nėra. Ir groto nebeturime. Liko dar dvi burės – stakselis ir štorminis stakselis.

Kapitonas leidžiasi į kajutę ir iš jos traukia stakselį. Kaip visuomet neprisirišęs, tarsi jūrų katinas balansuoja ant siūbuojančios jachtos. Trumpam sustoja, atstato pusiausvyrą ir vėl, judėdamas į jachtos priekį, tempia burę prie forštago. Atidžiai po vieną kabina raksus, o Laurui liepia lėtai sukti gervę ir kelti burę. Stakselis pakyla ir išsitempia kaip styga. Šotas įtempiamas gana daug, kaip aštriam beidevindui. Man keista – kam to reikia, juk kursas – apie 60 laipsnių kampu į vėją. Po kiek laiko kapitonas imasi nuleidinėti grotą. Kol burė įtempta – grotas įsirėžia į stiebą ir nepasiduoda traukiamas žemyn.

– Kursas 110! – griežtai pasako kapitonas.

Dainius atsistoja i pavėjinę laivo pusę ir pradeda nuleidinėti burę. Groto gikas laisvas tabaluojasi, turėdamas pakankamai erdvės išstumti kapitoną už borto. Stengiuosi plaukimo kursą išlaikyti kiek galėdamas. Horizonte nėra jokio orientyro, todėl žiūriu į kompasą. Kurso tiksliai išlaikyti nepavyksta: +- 5-7 laipsniai. Bijau, kad tik nepadaryčiau karvės vendo – tada tai jau tikrai išmesčiau Dainių į jūrą. Pasižiūriu į gelbėjimosi ratą ir mintyse modeliuoju galimą įvykių tokiu atveju eigą: reikėtų kuo greičiau mesti gelbėjimo ratą, statyti jachta prieš vėją, kad ją sustabdyti ir kviesti likusius iš kajutės į pagalbą: „kapitonas už borto!“ – skamba solidžiai?

– Nenukrypk nei į kairę nei į dešinę! Esu neprisirišęs, jei iškrisiu – teks plaukti be manęs! – tarsi perskaitydamas mano mintis sako Dainius.

Mintyse bandau įsivaizduoti tokia situaciją. Galvoju, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju? Kas norėtų būti kapitono vietoj? Kas sugebėtų būti jo vietoj? Kas būtų vietoj kapitono?

TYLA

    Vėjas rimsta. Jūra rimsta taip pat. Įtartinai greitai rimsta. Kaip burtininko lazdele pamojus. Išlindo saulė. Tokio greito oro pokyčio dar neteko matyti. Esu tarytum kokiam paveiksle. Net nesitiki, kad prieš pusvalandį ošė jūra, vėjas lengvai mėtė laivą kur norėjo. Visiška ramybė. Rodos drugeliai galėtų plazdenti savo gležnais sparneliais.

– Tuoj panešios! – nutraukia tylą kapitonas.

– Kas atsitiko?

– Slėgis krenta labai greitai, turime valandą jai pasiruošti.

– Kam pasiruošti?

– Pažiūrėk ten! – parodo į tolį.

Matau juodą sieną. Niekada tokio tamsaus debesies nebuvau matęs. Esame lyg milžiniško šulinio viduje, kurio viduje diena, o aplink naktis.

– Esame ciklono centre.

– Kas tai yra?

– Tai žemo slėgio zona, nėra laiko daug aiškinti, reikia uždaryti visus liukus, kad vandens nepribėgtų.

– Priekinis juk uždarytas, ką dar reikia?

– Ventiliacinius, galjuno – visus.

– O kaip kakosim, jei reikės?

– Nereikės...

Ne tai ne, kapitonas sako – vadinasi žino. O ir mūsų pamaina baigiasi. Vachtą perima Darius su Skirmante ir Jūrate. Visi sėdime lauke – oras puikus, nors deginkis. Mes grožimės šiuo nuostabiu reiškiniu, o kapitonas neskubėdamas, bet labai susikaupęs tvarkosi. Surenka, kas tuo kartu nereikalinga ir neša į kajutę. Papildomai pritvirtina plūdurus ir viską, kas gali atsikabinti.

TREČIOJI BURĖ

Jūra vėl pradeda šiauštis. Tolumoje jau matosi baltuojančios bangų viršūnėlės. Kuo toliau, tuo labiau jūra bala. Retsykiais vandens purslai pasiekia ir sėdinčius ant denio. Staiga – šliūkšt, Mindaugas gauna gerą kibirą vandens už apykaklės, nespėjus susivokti, kas taip išdykauja – vėl šliūkšt, kitas kibiras išpilamas ant manęs. Na, man užteks – leidžiuosi į kajutę, nusimetu buriuotojo uniformą, įlendu į sausus treningus ir krentu ant gulto. Jaučiu, kad jachta vis labiau ir labiau įsisiūbuoja. Keista, kad tai vyksta labai greitai. Renkasi ir kita įgula vidun. Oras aiškiai pabjuręs. Tik Kareivis vis dar atkakliai sėdi viršuj ir traukia dūmą – jam blogo oro nebūna.

Po valandos kitos, jūrai gerokai įsismarkavus, pro liuką pamatau Kareivio galvą.

– Dainiau! – pakviečia jis kapitoną.

– Ką?

– Burė plyšo...

Kareivis be reikalo kapitono nekviečia. Tuo jau įsitikinau. Jei suplyšo – vadinasi metro skylė. Ne mažiau. Ką gi, likome tik su štorminiu stakseliu.

AUDRA

Štorminis stakselis – tai maža tvirta burė, kurios plotas sudaro apie 1/4 stakselio ploto. Šotinis kampas pakilęs aukštai, kad bangos jo neužkabintų. Jį reikėtų dabar iškelti. Toks vėjas kaip tik jam. Tačiau kam čia apie jį pasakoju – vis tiek jo negalime kelti dėl vienos paprastos ir aiškios kaip du kart du priežasties: štorminis stakselis yra vienintelė burė, kuri mums liko, ir ja negalime rizikuoti. Tai ne šiaip vienintelė burė, tai vienintelis variklis, kurį mes turime!

Vėjo greitis kyla geometrine progresija. Apie jį galiu spręsti iš švilpimo. Jachtos 18 m ilgio stiebas tapo pučiamuoju instrumentu. Oro srautas iš pykčio, kad jam stiebas pasipriešino, kaukia man iki šiol negirdėtu balsu. Kaip vėliau sužinojau, jachtos vėjo greičio matuoklis rodė 40-45, kartą pakilo net iki 53-os padalos. Tai tikras garsas – tikrąja šio žodžio prasme. Tą tikrumo pojūti sustiprina ir tas faktas, šito garso negali išjungti ar nuo jo pasislėpti kada panorėjęs. Prie pučiamųjų vis dažniau prisideda ir mušamieji: iš viršaus – tai lūžtančios bangos, trenkiančios per kajutės viršų. Iš apačios – pašokusios ir vis ilgiau išbūnančios nesvarumo būsenoje jachtos trenksmas savo plokštoku dugnu vandenin. Mintyse bandau įsivaizduoti jėgas, veikiančias laivą. Nuo nesvarumo būsenoje išbuvusios jachtos laiko priklauso jos trenkimosi į vandenį smūgio jėga. Kuo ji didesnė, tuo stipriau traukiamas trijų tonų falškilis nuo jachtos korpuso. Netekti jo, net jeigu korpusas ir neprarastų sandarumo – praktiškai reikštų tai, ko vis labiau pradedu bijoti. Ir pačių geriausių medžiagų atsparumas turi ribas. Didžiausios jėgos koncentruojasi ties falškilio pradžia ir korpu...

Nesvarumo būsena trunka ilgiau nei iki šiol. Per ilgai. Per ilgai, kad nieko neatsitiktų. Jachtą sudrebina galingas smūgis į dešinį bortą. Ji pasvyra ir guldama ant šono pamerkia stiebą į jūrą. Denyje esantys Darius su Jūrate metami pasiplaukioti, tačiau jūros taip ir nepasiekę apsaugos diržo dėka atsitiesiančios jachtos įtraukiami atgal. Kajutėje, prie valdymo pulto, stovėjęs Kareivis skrenda kairėn, trenkiasi į stalo kampą ir atsiduria priešingoje kajutės pusėje. Stalo viršus nuskrieja į šalį. Tai sušvelnina smūgį. Kajutės dešinės pusės kampuose esančių spintelių durelės atsidaro ir jose sudėti daiktai pabyra į visas puses, susimaišydami su gumos kvapo persisunkusio ir šlykščiai dvokiančio, kelių kibirų tūrio vandens mase.

– Ar visi ant denio?! – ne juokais susirūpinęs šūkteli kapitonas.

– Visi! – ant kojų greit pašokęs ir pro liuką į denį pažvelgęs atsako Kareivis.

– Ką pametėm? – vėl klausia kapitonas.

– Gelbėjimosi ratą, – atsako jam Kareivis žvilgterėjęs pro kajutės liuką į denį ir po pauzės, pažiūrėjęs į GPS, priduria: – ir kursą!

Iš priekinės kajutės išlindusi praskelta apsimiegojusio Mindaugo galva klausia kas atsitiko. Niekas nieko tikro nežino. Kapitonas keliasi į denį. Žemyn leidžiasi Jūratė su dviem nulaužtais nagais. Tiesą sakant, jie buvo tokie ilgi, jog stebėjausi, kad tik dabar juos nusilaužė.

– Ar laivas draustas? – lyg juokais, lyg rimtai klausia Kareivis.

– Draustas, – atsako kapitonas ir čia pat mus nuramina: – tokiu oru gelbėtojai neplaukioja, o tik buriavimo entuziastai!..

– Ar žinot anekdotą? – tęsia savo juokelius kapitonas: – žmogus rūkė paskutinę cigaretę, o čia dar ir laivą banga užliejo...

Tikslinami įvykiai – pasirodo, kad Darius akimirkai paleido vairą kai su Jūrate keitėsi vietomis. Šito užteko, kad jachta pasisuktu šonu į bangas ir būtų paguldyta. Pirmieji nuostoliai – banga nuplovė gelbėjimo ratą. Gaila. O jeigu prireiks? Kapitonas pririša ilgas virves jachtos gale, kad jei kas atsidurtų už borto, turėtų už ko kabintis.

– Būkit prisisegę! Jei iškrisit, apsisukdami atgal, rizikuosim apversti laivą, todėl atgal jo nesuksim ir iškritusių negaudysim!

Nežinau, kiek jis buvo pasiryžęs laikytis šios programos, bet toks nurodymas skambėjo labai įtikinamai. Kad dar kartą nepasikartotų toks jachtos virtimas, jai reikia tikslesnio valdymo, kuris įmanomas tik esant traukai. Ją galima sukurti su bure (kurią taip mėtant jachtą ir esant stipriam vėjui, kelti būtų pavojinga, jei apskritai įmanoma) arba varikliu. Užvedamas variklis. Jis kurį laiką skleisdamas visą gamą melodijų dėl kartas nuo karto iš vandens išnyrančio sraigto ir degindamas paskutinius degalus, stabilizuoja laivą ir taip sumažina pakartotinio virtimo tikimybę.

Skaičiuojam nuostolius ir darom tvarką, tiksliau – tai daro kapitonas, o mes tyliai gulim pasliki ir kažką negero galvojam – kiekvienas savaip. Visi, išskyrus šiuo metu esantį denyje ir jachtą vairuojantį Darių, kapitoną ir Kareivį, darbui netinkami – daugiau ar mažiau esame paveikti jūros ligos.

Lauro vyzdžiai plečiasi. Tai netrunka pastebėti kapitonas.

– Susitvarkyk! – spaudžia Lauro vyzdžius į vietą ir gerina psichologinį klimatą.

– GPS tvarkoje, radaras tvarkoje, radijo ryšys tvarkoje, akumuliatoriai tvarkoje, barometras po skrydžio, deja, nusileido nesėkmingai, – konstatuoja kapitonas.

Mano inžinieriniai pamąstymai buvo nutrūkę ties kylio ir korpuso linija. Dabar atsirado dar viena vieta – vairo plunksna. Kas būtų, jei ji lūžtų? Jachta nevaldoma pasisuktų šonu į bangas. Ji būtų paguldyta arba dar blogiau – padarytų taip vadinamą „overkilį“, kiek tokių apsivertimų jinai išlaikytų? Kiek išlaikytume jų mes, skraidžiodami po kajutę? Jei tektų palikti laivą – kiek laiko išsilaikytume 15 laipsnių temperatūros vandenyje? – valandą, dvi? Ar kas mus pastebėtų, jei radarai nepastebi net laivų tokiose bangose? O jei ir pastebėtų – kaip mus paimtų ir įkeltų pas save? Laivo stiebas piešia piltuvo formos figūrą – ar sraigtasparnis galėtų priartėti?.. Galų gale pradedu suvokti, kad tokie pamąstymai man nieko neduoda. Čia tas atvejis, kada turima informacija ir žinios veikiau maišo, o ne padeda, jei nemoki tinkamai jų panaudoti. Tai klausimai be atsakymų. Negalima daugiau galvoti „kas būtų – jeigu būtų“. Reikia baigti, nes taip galima ir visai „nusivažiuoti“. Reikia stabdyti mintis ir būti su tokiomis realijomis, kurios yra dabar ir daryti tai, ką galiu padaryti dabar. Darau tvarką galvoje. Mintys po truputį pasiduoda. Laikas nuo laiko tenka vis gaudyti vieną kitą pabėgusią mintelę, bet procesas iš esmės kontroliuojamas.

Kapitonas išdalija gelbėjimosi liemenes. Tai daro labiau iš reikalo, nei įsitikinimo, kad jos mums gali būti naudingos. Tai suprantama. Su liemenėm šaltoje jūroje ilgai neišbūtume.

Kalbinu kapitoną. Turime tik riboto veikimo nuotolio radijo stotelę. Su krantu tiesiogiai susisiekti neturime priemonių. Signalo „Pan Pan“ ar juo labiau „Mayday“ siųsti tikrai nėra pagrindo. Laivai skęsta krante, užplaukę ant seklumos ar susidūrę jūroje. Esame toli nuo kranto, taip, kad pavojaus atsitrenkti nėra. Jūra, net ir audringa, pati savaime, laivui nėra labai pavojinga. Taip rodo jūrinė praktika, kurios jis turi. Aš jos neturiu, bet kaip tyčia buvau neseniai skaitęs, kaip didelė banga gerai užplojusi per jachtos denį, prakirto kajutės viršų ir įgula turėjo palikt ją skęstančią, nes nebesugebėjo išsemti iš laivo vandens, kurį vis užpildavo bangos. Kapitonas sako, kad taip nebūna. Ir gerai daro, kad taip sako. Kas iš to, jei pasakytų dar, jog pasitaiko atvejų, kai lūžta vairo plunksna, nutrūksta vantai, lūžta stiebas – juk nuo to mums būtų tik blogiau.

– Gal pasidarom plaukiantį inkarą, – sakau. Buvau apie tokį skaitęs. Žinojau, kad jis naudojamas jachtos stabilizavimui per audrą.

– Padaryti galim. Bet jis esmės nepakeistų. Dabar jo vaidmenį atlieka ilgos virvės, išmestos iš galo.

Laikas nuo laiko kapitonas pasižiūri, kaip sekasi Dariui su Kareiviu. Domisi, koks greitis – na, nebūtų aštrių pojūčių mėgėjas. „Kaifuoja“, – pagalvojau. Jachta plaukia į priekį vien tik stiebo varoma. Lago parodymais greitis – 4 mazgai, kryptis į Rytus. GPS parodymais – 2 mazgai, kryptis – į Vakarus! Vadinasi, vandens srovė – 6 mazgai Švedijos link.

– Esam tarp dviejų laivų! – Kareivis informuoja Kapitoną.

Čia jau ne juokai. Čia tas atvejis, kuomet laivai skęsta ir jūroje. Kapitonas pasižiūri į radaro parodymus. Tačiau jis per audrą, kuomet banga aukštesnė už laivą, mažai ką gali padėti. Atstumas mažas. Tai puikiai matosi ir plika akimi. Laivai greičiausiai mūsų nemato. O jeigu ir mato – per audrą ir jų manevro galimybės yra ribotos. Šį kartą Dainius sunerimsta iš tikrųjų. Greitomis dedasi buriuotojo švarką, keliasi į denį ir vėl kuria dyzelį. Degindami kuro likučius, bėgame iš pavojingos zonos. Į Pietvakarių pusę, nes ta kryptim lengviau pabėgti. Variklis burzgia greičiau, nei buvau pratęs jį girdėti, sraigtas, kaskart jachtai šoktelėjus ant bangos – zvimbia ore kaip lėktuvo propeleris. Taip šuoliuodami nuo Klaipėdos dar labiau nutolstame.

Aš bijau mirti. Meldžiuosi mintyse: „Tėve mūsų, kuris esi danguje,.. teesie tavo valia...“. Bet širdyje tai noriu, kad būtų mano valia. Tai koks aš krikščionis? Esu perskaitęs Bibliją. Taigi, metodiškai lyg ir esu pasiruošęs valdyti savo baimę. O kaipgi praktiškai? Prisimenu eilutes iš pirmojo Jono laiško: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę“. Na taip – aš tikrai netobulas. Jei tokia Dievo valia, tai, kokia procedūra laukia mūsų artimiausiu metu? Jei Dievas sapnu įspėjo neišplaukusį vaikiną apie pavojų, tai gal neveltui? Biblijoje yra paminėti sapnai, turėję pranašišką reikšmę. Jei teks skęsti – į plaučius pateks vandens, spazmuos kvėpavimas, bus traukuliai. Jei būsiu su liemene, kokią valandą kitą užtruksiantis plūduriavimas, po to – sušalimas, mėšlungis, traukiantis mėsą nuo kaulų. Kas geriau? Užsidedu liemenę: tempsiu iki galo. Jei jau teks paskęsti, tai bent jau nebūsiu apkaltintas gyvybės nebranginimu. Ši bejėgiško laukimo nežinioje būsena sukelia tokią slegiančią vienatvę, kad, rodos, galėtum ir tėvynę išduoti, ir pasipiršti, nelygu, kas pažadėtų audrą sustabdyti, kad tik savo brangų kailį sveiką išneštum. Tokių pasiūlymų neišgirstu, taigi tenka tiesiog laukti. Pasižadu sau: jei pavyks sveikam ištrūkti – daugiau niekad gyvenime dėl smulkmenų nesijaudinsiu.

– „Securite“ „securite“... „laivas“ „laivas“..., „jachta“ „jachta“..., „sudno“ „sudno“..., „ship“ „ship“, – kartas nuo karto girdisi 16 – ojo radijo kanalo saugumo pranešimai įvairiom kalbom. „Mayday“ pranešimų nebuvo, bent jau aš jų negirdėjau. Tuo ir reikia pasidžiaugti.

Sulūžus stalui, aštrūs jo kojų kampai styro tiesiai man prieš akis. Jei dar kartą jachta verstųsi – neišvengiamai ant jų nukrisčiau ir, labai tikėtina, susižeisčiau. Nelaukdamas galimo tokio įvykių eigos posūkio, bendram šlapių, purvinų ir dvokiančių megztinių, kojinių, pirštinių, kelnių, batų, konservų, duonos, sūrio, lašinių, sulčių ir mineralinio vandens butelių jovale randu savo pusiau paskendusius guminius batus ir užmaunu juos ant aštrių stalo kojų. Visi sausi, į krepšį sudėti, rūbai paskendo. Sausi liko tik treningai, su kuriais buvau apsirengęs. Vadinasi, kaskart eidamas į vachtą, turėsiu po neperšlampama uniforma rengtis drėgnus rūbus, kad grįždamas į gultą galėčiau užsidėti vienintelius sausus treningus.

– Vairą į save! – girdžiu Kareivio, laikas nuo laiko, tariamą komandą. Ji skirta Dariui, sėdinčiam prie vairo, kad laiku patrauktų rumpelį į save ir pasuktų jachtą prieš bangą. Darius vairuoja, o Kareivis stebi bangas. Laikas nuo laiko jie pasikeičia vietomis.

Turint omenyje įvykio aplinkybes, įgulos dalis, serganti jūros liga, laikosi stebėtinai gerai. Tiksliau – guli paslika tyliai ir pretenzijų dėl transporto priemonės kratymo, vartymo ir kitokių nepatogumų – nereiškia. Jūratė sėdi ant priešais esančio gulto. Jai sėdint nebloga, o man vos galvą pakėlus prasideda pykinimas. Kalbamės. „Drąsi mergina“, – pagalvoju. Ji elgiasi teisingai – nefantazuoja: „kas būtų – jeigu būtų“. Na, teoriškai baimė reikalinga, kad galėtum užbėgti įvykiams už akių ir jiems pasiruošti. Dabar gi baimė atlieka daugiau destruktyvų vaidmenį, todėl ją reikia kontroliuoti. Belieka, taip sakant, smulkmena – tai padaryti. Šioms treniruotėms turėjau nei daug nei mažai – parą laiko. Po to audra nurimo.

JŪROS LIGA

Jau šešiolika valandų esu visiškoje aplinkybių malonėje. Darius su Kareiviu vairuoja jachtą vienas kitą pakeisdami, po vieną, be ilgesnio poilsio, o aš čia drybsau ant gulto ir nieko jiems nepadedu. Man gėda. Bandau keltis, bet vos tik galvą pakeliu – vėmalas iš skrandžio lipa viršun. Laikau sučiauptas lūpas, kad neprivemčiau ant grindų. Burnoje aitrus skrandžio turinio skonis pro nosį veržiasi laukan. Viena ranka laikausi įsitvėręs gulto, kad neiškrisčiau siūbuojant jachtai, kitą tiesiu šiukšlių maišelio link ir džiaugiuosi greitai radęs. Vos spėju jį išskleisti ir vėmalas jau nebesulaikomai lenda lauk iš burnos. Maišelin. Ne ant grindų. Pasisekė. Užrišu maišelį ir metu ant denio. Darius jį išmeta toliau – į jūrą...

Darius su Kareiviu pervargę. Kapitonas prie vairo nuolatos nebudi, nes jei kas jam atsitiktų – mums visiems bus blogai.

Galop susikaupiu. Jau viską išvėmiau. Man atrodo, kad skrandyje nieko nėra. Dar kiek pailsėsiu ir eisiu į viršų. Bandau rengtis, tikėdamasis, kad skrandis jau tuščias ir tik žiaugčiosiu. Deja, taip nėra. Iš nežinia kur skrandyje randasi geltono skysčio ir viskas vėl kartojasi. Tenka vėl traukti maišelį. Per naktį esu lyg miegojęs, lyg ir ne. Visą laiką reikėjo laikytis, kad neiškrisčiau iš gulto ir nepasismeigčiau ant styrančių aštrių sulaužyto stalo kojų. Tiesa – jos dabar apautos guminukais, bet vis tiek nesinori iš lovos būti išmestam. Gulto krašte įtaisytos užuolaidėlės, saugančios, kad neiškrisčiau – menkai tepadeda. Jas dar reikia mokėti gerai įtempti ir užrišti.

Taip pajudėti mėginu dar keletą valandų, kol galiausiai įsigudrinu buriuotojo uniformą apsirengti gulėdamas. Įdomus dalykas – jei guli ant nugaros – nepykina. Tačiau užtenka vos tik galvą pakelti – taip lekia skrandžio turinys laukan, kad vos spėji maišelį išsitraukti.

Galų gale apsirengiu šlapius neperšampamus rūbus ir einu pakeisti Dariaus. Mano kepenys vis mažiau turi iš ko gaminti energiją raumenims. Skrandis jau para kaip išvalytas, žarnynas irgi baigia maisto atsargas ir neturi papildymo.

Vėjas jau aprimęs, tačiau bangos dar didelės ir laivą gerokai pamėto.

– Kokios buvo didelės bangos – tokių dar nebuvau matęs! – dalijasi savo įspūdžiais Darius: – jachta atrodo tokia maža maža prieš keliskart didesnes bangas. Per kajutės langus ir man matėsi bangos – tik stati siena be pabaigos...

Laikau rumpelį ir vairuoju. Tiksliau būtų pasakius laikausi rumpelio ir stengiuosi nebūti išmestas iš balno. Kapitonas mato, kad man reikia pasistiprinti. Užverda vandens ir įmeta sauso buljono kubelį. Mano skrandžiui jis nepatinka (dar ir dabar apie jį vien pagalvojus – bloga darosi). Tuoj pat jį išstumia lauk ir daugiau nieko vidun nebeleidžia. Blogiausia, kad skrandis užsikirto. Jis nieko daugiau nebepriima, o nuolatinis supimas kelia šleikštulį, nuo kurio nėra kur pabėgti. Laikas nuo laiko – skrandis atsikrato savyje sukauptu geltonu skysčiu, kažkokiu būdu jį vėl ir vėl papildydamas iš organizmo. Tai pavadinčiau forsuotu badavimu, sekinančiu organizmą dvigubai greičiau, nei tai būtų badaujant įprastai. Taip, per prievartą, badauti teko tris paras. Kodėl tris, jei audra truko tik parą, parašyta kituose skyriuose.

ŠTILIS

Štilis – tyka, vėjo nuščiuvimas. Tai toks plaukimo kursas, kuomet jachta stovi vietoje, sukasi ratu ir nieko su burėmis jai padaryt negali. Laikas eina, vėjo nėra, kuro nėra. Stovime vietoje. Šioje situacijoje labiausiai nervina tai, kad nežinai kiek laiko reikės taip sukinėtis. Tiesiog belieka laukti ir tiek. Taip sukinėjamės ištisą dieną.

BE BURIŲ IR BE DEGALŲ

Po štilio vėjas kiek pakilo, galim kelt bures. Tiesa, sveiką turime tik vieną 6 kv. m ploto štorminį stakselį. Tokia burė 12 m ilgio ir 8 tonų vandens talpos jachtai, kai vėjo greitis 2-3 mazgai – tai tas pats, kas drambliui bambonkė.

Noriu namo! Ne tas žodis, kaip noriu! Atostogos jau baigėsi. Pailsėjome (bent jau tam yra skirtos atostogos), pasiplaukiojome, prisigaudėme įspūdžių, ir gana. Rytoj į darbą. Į krantą nieko nepranešta. Kaip vėliau man papasakojo, jame tik buvo žinoma, kad jūroje praūžė stipri audra, nes Neringos kelto darbas buvo sustabdytas, žinoma, kad išplaukėme į jūrą ir Visby uosto vartus kirtome 2001.09.07, penktadienį, 17:30 val. (tai perdavė į Klaipėdą Visby uosto tarnybos), tačiau niekas nežinojo, kad esame sveiki gyvi, audros nublokšti atgal, apie 100 jūrmylių nuo Klaipėdos. Sausumoje tokį atstumą tautietis su „bulka“ per porą trejetą valandų įveiktų. Čia yra laivas, kuriam vadovauja kapitonas, ir tokie „kombinatoriški“ norai jam atrodo keisti. Jachtoje neveikia nei „mobilkė“, nei koks kitas sausumiečiui įprastas ryšys, kaip pvz. internetas. Prašyti pagalbos dėl degalų papildymo ar informacijos perdavimo per greta plaukiančius laivus būtų nesolidu, o gal taip jūrinėj praktikoj ir neįprasta elgtis. Kapitono ambicijos – reikia grįžti savo jėgomis, aukštai pakelta galva. Nenugalėtiems. O man galvą nuo užsikirtusio badavimo vis sunkiau išlaikyti, tačiau yra taip, kaip yra. Kapitonas konstruoja bures. Iš trečio mėginimo užmeta virvę ant zalingo ir taip padaro grotui falinį lyną, kuriuo bent jau iki pusės stiebo galima iškelti plazdenančią burę.

FORDEVINDAS

Fordevindas – kursas, kai vėjas pučia nuo 170 laipsnių kampu iš vieno borto iki 170 laipsnių kampu iš kito borto. Paprastai sakant – tai vėjas iš galo, daugmaž sutampantis su plaukimo kursu. Dėl to net stiprokas vėjas jachtos atžvilgiu nurimsta (pvz., jei vėjo greitis 8 mazgai, o jachtos greitis 6 mazgai, tai jachtos atžvilgiu lieka 2 mazgų gaivus vėjelis), galima išsirengti ir mėgautis ramiu oru. Neplaukiusiam jachta tai gali atrodyti palankus vėjas, apie kurį galima būtų tik pasvajoti. Tačiau taip nėra. Esant šoniniam ar priešiniam vėjui, jachta pasvyra apie 30 laipsnių į pavėjinę pusę. Tačiau jos svyravimų amplitudė tesudaro + - 10 laipsnių. Kitaip sakant, jei tave spaudžia prie dešiniojo borto, kinta spaudimo jėga – pats jėgos vektorius nesikeičia. Pučiant vėjui iš galo (kaip yra dabar) – situacija kitokia. Jachta pasvyra mažiau, apie + - 15 laipsnių, bet svyruoja į abi puses. Jei šią akimirką tave spaudžia prie dešiniojo borto, tai po kelių sekundžių gali atsidurti kitame.

Vairuoti nėra sunku, tačiau jachta nenori laikytis kurso ir ją reikia nuolat gaudyti. Kadangi groto gikas stovi beveik statmenai laivo išilginei ašiai ir gerokai išsišovęs į dešinę, jachta reaguoja į vėjo gūsius ne tik pakrypdama, bet ir pasukdama i šoną. Šis plaukimo stilius nemaloniai veikia kajutėj esančiuosius, todėl retsykiais iš ten atskrieja tvarkingai užrišti šiukšlių maišeliai su gelsvo skysčio turiniu, kuriuos čia pat siunčiu už borto. Tai tapo tokiu įprastu dalyku, kad klausimai, kas ir dėl ko, nekyla. Juo labiau, kad nuo jų turinio būtų bloga, kaip kad vėliau manęs krante to klausinėjo. Ne vieną tokį esu pats išmetęs į denį iš kajutės.

Kaip jau minėjau, dėl vėjo gūsių gikas makaluojasi ir jautriai reaguoja į vėjo greitį. Jei vėjas kiek nutyla – burė netenka prispaudimo jėgos ir gikas grįžtamuoju judesiu kėsinasi užvožti mums per galvą. Ko gero tokiu atveju nuo Taisono smūgio mažiau nukentėtum. Vis dėlto jo ranka su pirštine... Vėjui pakilus – burė išsitempia ir trenkia giką per vantus, kėsindamasi tuo pačiu nutraukti ir giko šotus, nukirsti vantus ir iki paties stiebo prisikapstyti.

– Jei taip vairuosit – sulaužysit jachtą, jai nepriplaukus ir iki Klaipėdos, – kapitonas aiškiai nepatenkintas mūsų vairavimu.

– Tai, ką daryt?

– Gikas neturi taip daužytis...

Bandome ir šiaip ir taip – nieko neišeina. Mano fizikos žiniomis – kitaip ir būti negali.

– Keliam spinakerį – jis dabar tiktų, – tikiuosi galų gale pamatyti, kaip tai daroma.

– Su tokia įgula (suprask – nekokia) – jo nekelsiu.

Burei dar porą sykių truktelėjus, atsiriša giko šotas ir gikas vos neperšoka per vantus į jachtos priekį. Prieiname konsensuso – kapitonas pririša giką iš priekio, taip vadinama „durniaus virve“, kad šis nesimaskatuotų. Dabar svarbiausia nepadaryti karvės vendo – nes taip lengvai, be laisvo giko, jachtos neapsuksi.

Dar vienas nemalonus dalykas – kadangi vėjas pučia iš galo, mažo reikaliuko per jachtos galą negali daryt. Čia jau kaip sakant – prieš vėją nepapūsi. Fordevindas – tikras feministas, nes apriboja vyro teises ir jos tampa tokios pat kaip ir moterų – dėl mažo reikaliuko tenka galjunu naudotis.

– Žiūrėk! – šypsosi Darius.

Gaudau jo žvilgsnį ir žiūriu. Matau – kajutės viduryje pro atvirą liuką kažkas baltuoja. Plečiu vyzdžius, nes iš lauko kajutės vidus atrodo ganėtinai pritemęs. Iš šikinyko išlindęs vienos panelės nuogas užpakalis! Jachtai siūbuojant į kairę ir į dešinę, klozeto atžvilgiu ji buvo mėtoma aukštyn į priekį ir atgal žemyn. Galjuno durys neužsidaro, nes aš sulaužiau užraktą. Kapitonas bandė taisyti, bet kažkas kitas vis tiek skląstelį įveikė. Kokius tris kartus taip paskraidžiusi, galų gale panelė sugebėjo kažkur įsikibti ir nusileidusi (o gal ir nenusileidusi), atlikti tą mažą (o gal ir didelį), gan sudėtingą naujokams reikaliuką. Vėliau panelės į galjuną eidavo po dvi – viena užsidarydavo jame, o kita įsisprausdavo siauram koridoriuj ir laikydavo duris, kad galjune sėdinčioji iš jo neiškristų.

SUGRĮŽTAME

Krantas! Jau matosi Klaipėdos žiburiai. Iki kranto lieka dar geras pusdienis kelio – čia laikas slenka lėtai. Plaukiame tik su štorminiu stakseliu – su „bambonke“ drambliui, kitaip sakant. Kursas vėjo atžvilgiu – beidevindas. Vėjas vidutinio stiprumo pastovios krypties – į Vakarus. Jei turėtume genują ir grotą, tada jachta 45 laipsnių kampu į vėją eitų 6-8 mazgų greičiu. Dabar, geriausiu atveju, 60 laipsnių kampu, 2-3 mazgais.

Vėjas vėl pradeda įsismarkauti, o artėjant prie kranto darosi seklu. Seklumoje, net ir nedidelės bangos tampa stačios, aštrios, užliejančios denį. Prisimenu kapitono aiškinimą apie bangas. Pasirodo, Atlanto vandenyne, nors bangos ir didelės, giliame vandenyje jos nėra stačios ir todėl dažnai nebūna tokios žiaurios ir laivui pražūtingos kaip sekliame. Krantas taip arti, tačiau esame priversti vėl keisti kursą ir grįžti atgal į jūrą. Per audrą plaukti į uostą – tolygu savižudybei. „O jeigu vėl tas pats?!“ – tai mintis, nedavusi ramybės iki pat uosto vartų ne tik man vienam. Šį kartą jūra porą valandų pabūna pasišiaušus ir taip, iki paskutinės akimirkos, rodydama, kas čia tikrasis šeimininkas, pagaliau nurimsta ir leidžia jachtai priartėti prie uosto.

„Sveikinu, — aš jau klipata!“. Tai frazė iš B. Sruogos knygos „Dievų miškas“ apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kažkodėl ją prisiminiau. Mano Nokia 3210 baterija beveik išsikrovusi. Skambinu į krantą ir pranešu, kad esame gyvi ir sveiki, tuoj būsim Klaipėdoj. Radio stotelės 16-u kanalu girdisi įvairūs kranto ir laivų informaciniai pranešimai.

– Jachta „Litas“, jachta „Litas“... JACHTA „LLYYYTAAASS“!!! – aiškiai pakeičią balso intonaciją kranto dispečeris, susigraibęs, kad čia toji jachta, dėl kurios kitą dieną jau ruošėsi kelti sraigtasparnį paieškai.

– Ar nereikia pagalbos? – klausia dispečeris.

– Nereikia, viskas gerai, – atsako kapitonas.

– Ar tikrai nereikia pagalbos? – nepatikliai pakartoja dispečeris.

– Tikrai nereikia... – akivaizdžiai norėdamas baigti pokalbį, atsako jam mūsų kapitonas.

Atplaukėme. Molas. Tvirta žemė po kojomis. Kas gali būti geriau?!

Mus pasitinka žurnalistai. Su foto, video ir garso aparatūra ginkluoti apsupa mus. Kapitonas, matyt turintis patirtį tokiuose reikaluose, pataria mums nieko per daug jiems nepasakoti. O man ir taip su jais nesinori bendrauti – esu su treningais, vieninteliais sausais, taip ir neprisivertęs lįsti į drėgną ir persismelkusią prakaituotos gumos kvapu, neperšlampamą buriuotojo uniformą, – atrodau aiškiai ne pagal protokolą ir stengiuosi jiems nelįsti į akis. Mikli įgudusio fotografo akis visgi mane pastebi, bet man tai visai neįdomu. Darius kažką dar jiems sako, kažką nutyli...

Kioskelyje prabėgdami nusiperkame greitos užkandos, kažkokį šokoladą, sausainių, sulčių, žodžiu, – nerimto maisto. Kiek užkandame ir einame praustis. Jachtklubo nušiuręs dušas. Pasižiūriu į veidrodį – iš ten, visa apžėlus, susivėlus, smirdanti, išdžiūvus, vos ant kojų bepastovinti, svyruojanti, dar bandanti šypsotis, – klipata iš Štuthofo žvelgia į mane.

– Sukūdau! – Darius negali atsidžiaugti savimi. Na taip. Jam tikrai į naudą.

Dar kiek pasisukinėjame, palaukiame kol visi nusipraus ir svajojame apie namus, aš tai labiausiai apie savo lovą – koks tai geras daiktas sugrįžus iš atostogų!

– Metas valyti jachtą, – neleidžia pasidžiaugti grįžimo laisve kapitonas.

Noriu namo! Bet ką darysi, negi jį vieną su jachta paliksi. Užlipu ant denio, o iš kajutės trenkia priplėkęs jūros vandens, gumos ir prakaito mišinio dvokas. Pasirodo, jame mes buvome tris paras ir nieko. Dabar vos jo pauostęs nebeištveriu ir strykteliu ant molo. Po kiek laiko, sukaupęs valią, visgi nueinu į kajutę ir padedu tvarkytis.

Prieš kelionę į Vilnių užsukam į kaboką, kur per visus TV kanalus rodo mėgėjiška kamera nufilmuotus vaizdus – Pasaulinio prekybos centro dvynių dangoraižių griuvimą Niujorke, juk šiandien – 2001 metų rugsėjo vienuoliktoji. Vienu mauku išmaukiu pusę litro pomidorų sulčių ir kimbu į karbonadą. Alaus nenoriu visiškai. Gerti vis dar labai noriu, bet troškulio numalšinimą atidedu kelionei.

Į Vilnių grįžtam tik vakarop. Mano Mazda 626 vairuoja Lauras – esu tiek nusibadavęs, kad jokio noro neturiu sėst prie vairo. Kelionėje vieną paką po kito maukiu pomidorų sultis ir niekaip negaliu nuraminti troškulio. Po beveik keturių parų plaukiojimo, pusketvirtos valandos kelionė automobiliu į Vilnių užtrunka rodos, tik akimirką, nors atstumas nuo Klaipėdos iki Vilniaus panašus, kaip iki Gotlando.

Sugrįžęs į namus išjungiu telefoną ir krentu į taip pasiilgtą lovą. Rytoj į darbą, porą dienų pavėlavus. Miegu gerai, tik trumpokai. Iš ryto pabundu žadintuvo pažadintas. Juda lova ir viskas aplinkui sukasi ir linguoja. Išskečiu rankas ir laikausi, kad iš lovos neiškrisčiau. Po truputį, laikydamasis už sienų einu į tualetą. Klozetas juda. Tenka įsikibt į sieną. Po pusvalandžio mėtymas praeina, bet kitą rytą viskas vėl kartojasi ir taip dar keletą dienų. Darbe kas rytą nusiperku po du pakus pomidorų sultčių. Vieną iš jų išgeriu vienu prisėdimu – tai bendradarbiams kelia nuostabą, tačiau aplinkui visi tik kalba apie rugsėjo vienuoliktosios įvykius. Mūsų kelionės įspūdžiai mažai ką bedomina...

Rytis Stankevičius